Transcription
Итак, situacija prašviesėjo. Mira dabar nebus. Bus karas. Pereigos su Trampu arba be Trampo, su popiežiumi arba be popiežiaus, virto karo dekoracija. Jau net atsirado posakis „Potemkino derybos“. Svarbiausi žodžiai nuskambėjo: „Putinas nori kariauti, nes tiki, kad laimi“. Stambule Medinskis grasinęs ukrainiečiams: „Neatiduosit visų keturių sričių dabar, kitą kartą atiduosit penkias ar šešias“. Tai ir yra Kremliaus nuostata.
Putino planas – suduoti Ukrainai tokį smūgį, iki pat fronto kolapso, kad jau europiečiai prašytų Kijevo kapituliuoti. Vasaros rudens kampanija jau vyksta. Rusijos armija taikosi į Pokrovską, į kurį puola, aš priminsiu, nuo praėjusių metų rugsėjo, tai yra jau beveik metus. Ir puikiai atsimenu, kaip Rusijos karininkai žadėjo paimti Pokrovską iki Naujųjų metų, buvusių Naujųjų metų. Dabar gegužės pabaiga, ir kol kas tiesioginio pavojaus miestui nėra.
Tiesiog dabar Rusijos armija veržiasi į šiaurę nuo Pokrovsko ir jau perkirto svarbią magistralę tarp Pokrovsko ir Konstantinovkės. Tai Ukrainos gynybos atraminė linija, ir dabar Rusijos armija galės apsupti Pokrovską, – sako Conflict Intelligence Team įkūrėjas Ruslanas Levievas. Štai yra taktinis Rusijos Rusijos pajėgų pralaužimas. Jie pralaužė ten Ukrainos armijos gynybos dalį šia kryptimi ir palaipsniui formuoja tokius žnypliukus. Aš galiu rodyti, iš tikrųjų, žemėlapyje. Dabar jie aktyviausiai veržiasi Vozdviženkos rajone. Štai pas mus Vozdviženka, ir nuo jos jie eina dviem kryptimis. Tai yra į šiaurės rytus – tai tolimesnio puolimo Konstantinovkės link, ir į šiaurės vakarus – tai Pokrovsko link. Ir štai aplink Pokrovską palaipsniui formuojasi tokie būsimi žnypliai. Štai pas mus pats miestas Pokrovskas ir yra judėjimo kryptis iš Kotlino, Ševčenkos, Peščanovo pusės. Tai gaunasi vakarinis žnyplių sparnas. Ir rytinių žnyplių sparno judėjimo kryptis iš Vozdviženkos pusės, ir dar iš Miroliubovkės puola iš dviejų Rusijos armijos pusių. Palaipsniui bus apsuptas miestas Pokrovskas. Bet ši užduotis bent jau visai vasarai, – sako Levievas.
Pokrovskas gali būti paimtas iki vasaros pabaigos, jei Ukraina nepermes į šią kryptį naujų pajėgų. O iki metų pabaigos Rusijos armija teoriškai gali užimti Kramatorską ir Slavyanską. Teoriškai, taip mano Levievas, tada Donecko sritis bus užimta visiškai. Rusijos armija veržiasi į priekį, tai tiesa, bet didelėmis aukomis ir dideliu pajėgų įtempimu. Buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnyj apibūdina šią situaciją taip: stebuklo nebus. Grįžti prie 1991-ųjų arba net 2022-ųjų metų sienų Ukraina negali. Šiame ištvermės kare, kurį Rusija ves tol, kol turės galimybių jį vesti, Ukraina yra blogoje padėtyje, didžiulis žmogiškųjų išteklių trūkumas ir sunkiausia ekonominė padėtis. Todėl, cituoju, reikia statyti ant aukštųjų technologijų karo išlikimui. Akivaizdu, turimi omenyje dronai, kuriuos Ukraina vis efektyviau naudoja fronte. Bet ko Ukraina galės pasiekti mūšio lauke su europiečių parama ir be amerikiečių paramos? Putinas yra stipresnis. Ukraina ir jos europiečių sąjungininkai turi pasirinkimą tarp blogo ir labai blogo, – sako Nikolajus Petrovas. Reikia rinktis.
Iš tikrųjų aišku, tos sąlygos, kurias šiandien siūlo Kremlis, jos blogos, jos žeminančios, tai kapituliacijos sąlyga, bet pasirinkimas nėra tas, priimti šias sąlygas ar pasiekti pergalę, kaip tai formuluoja Ukrainą remianti koalicija. Pasirinkimas tarp blogo ir labai blogo. Taip, jei kas nors mano ir gali tai paaiškinti, kad po kurio laiko, po mėnesio-dviejų vasaros kampanijos pabaigoje Ukrainos pozicijos bus stipresnės, o Rusijos silpnesnės ir, atitinkamai, sąlygos bus palankesnės. Na, tada manysime, kad štai tos, e, dešimtys tūkstančių žmonių gyvybių, kurios bus už tai metu išleistos, jos štai tokiu būdu politiškai kažkieno akyse pateisinamos. O jei ne, tai kaip bebūtų skaudu, reikės priimti tas sąlygas, kurias šiandien iškelia Kremlis. Galbūt tarsiant dėl jų sušvelninimo, bet nesistatant į poziciją, kad mes kategoriškai su tuo nesutinkame. Tai Nikolajaus Petrovo nuomonė.
Bet, pirma, Kremlis kelia nepriimtinas sąlygas nei politiškai, nei pagal įvykių prasmę. Kijevas negali tiesiog atiduoti Putinui Chersoną ir Zaporožę, kurių tas negali užkariauti. Kijevas negali sutikti su savo ginkluotųjų pajėgų likvidavimu ir šalies perejimu po slaptu Kremliaus kontroliavimu. Tai neįmanoma. Antra, taip, Rusija puola, bet tai nėra fronto pralaužimas, kurio tikisi Maskvoje. Tai ištvermės karas. Per šiuos 3 metus Putinas išmoko geriau valdyti armiją, išmoko klausyti karininkų, pašalino nekompetentingiausius generolus. Bet jis vis dar gyvena savo iliuzijų pasaulyje. Judėjimas į priekį toks lėtas, kad neduoda pagrindo tikėtis pergalės, – sako Levievas. Ir jokios penktos ar šeštos Ukrainos srities Rusija neužkariaus. Jei pažiūrėtume į žemėlapį, tiesiog palygintume jį ten per pusmetį, metus, tampa gana akivaizdu, kad ten reikia kariauti dar štai maždaug 20 metų, kad pasiektų savo dabartinius tikslus, kaip kaip pasakė Medinskis. Todėl štai šis momentas mane šiek tiek stebina. Galbūt tiesiog realiai Vladimiras Putinas net į žemėlapius nežiūri ir tik klausosi Generalinio štabo, Gerasimovo, Belousovo pranešimų, kad tipo pas mus viskas gerai, o jėgų, kad pralaužtų Ukrainos gynybą, Rusijos armija tiesiog neturi. Kad tu priešingą pusę būtų blogai su ten šarvuotosios technikos, kareivių, ginklais ir panašiai, ir kad jūs tam pralaužimui ten esamos situacijos turėtų būti savo pajėgos, savo šarvuotoji technika, ten žmonės, atsargos ir panašiai. Nei vienoje iš pusių šių atsargų nėra. Todėl nei vienu iš atvejų neįmanomas jokios gynybos pralaužimas. Nei Ukraina negali masiškai pralaužti Rusijos gynybos, nei Rusija negali masiškai pralaužti ten Ukrainos gynybos. Todėl ne, nei iš tos, nei iš kitos pusės frontas nenugrius. Bus toks štai tempiamas karas. Ukrainai bus sunku be amerikiečių pagalbos. Pagrindinė problema – oro gynyba. Levievas pabrėžia, tai pažeidžiamiausia vieta. O Kremliaus planas – daryti spaudimą sausumoje ir lygiagrečiai terorizuoti iš oro Ukrainos miestus. Tai akivaizdu.
Britų ekspertas Džekas Vatlingas rašo: „Putinas aktyviai bombarduos Ukrainos užnugarį ir tam, kad demoralizuotų gyventojus, ir tam, kad europiečiai bijotų siųsti į Ukrainą savo kareivių. Ateinantys 4–5 mėnesiai bus sunkūs. Daug kas, kaip ir sako Zalužnyj, priklausys nuo sėkmės dronų ir artilerijos kare. Kas ką? Taip, amerikiečiai išeina iš karo, ir amerikietiškų priešraketinių ir šaudmenų trūkumas – tai problema, tai smūgis, bet tai ne katastrofa, mano Vatlingas. Belieka tikėtis, kad nutraukus karinę paramą amerikiečiai aktyviai netrukdys europietiškoms pastangoms dėl karinės paramos Kijevui, pavyzdžiui, užkertant kelią amerikietiškos įrangos pirkimui perdavimui Ukrainai. Kol JAV leidžia reeksportą, Europa turėtų sugebėti patenkinti didžiąją dalį Ukrainos poreikių. Priešlėktuvinių raketų ir valdomų reaktyvinių salvinės ugnies sistemų trūkumas sukurs taktinių problemų, bet jų pasekmes galima sušvelninti. Vatlingas mąsto taip: iki rudens vidurio Rusijos šarvuotosios technikos atsargos išseks. Dabar Generalinis štabas pildo gretas iš kontraktininkų, bet kitais metais tai jau bus sunkiau. Tuo pačiu metu naftos kainų kritimas ir sankcijos šešėlinio laivyno atžvilgiu smūgis į Rusijos biudžetą, finansuoti karą taip pat taps sunkiau. Ir jei Ukraina iki metų pabaigos išlaikys Kramatorską ir Slavyanską, tai Putinas, galbūt, pagalvos apie realias derybas. Tokia logika. Bet kuriuo atveju akivaizdūs du dalykai. Šis karas tikrai nesibaigs iki lapkričio, ir viskas bus sprendžiama mūšio lauke.